Nuo senų senovės žmonės puoselėjo įsitikinimą, kad sienų tapyba ne tik papuoš namus, bet ir pritrauks į jį sėkmę, klestėjimą ir laimę. Šiandien tapyba taip pat yra labai populiari ir to nusipelno. Galų gale, dailės tapyba iš tikrųjų yra tapyba ant paveikslų sienų, kurias dailininkas sukuria jūsų namuose ar butuose. Tai viena seniausių vaizduojamojo meno rūšių, kurios šaknys siekia šimtmečius iki senovės laikotarpio - paleolito - to paties laikotarpio, kuris buvo daugiau nei prieš 30 000 metų, ir tuo metu senovės žmonės, kuriuos pastūmėjo vaizduojamasis menas, jau galėjo savo namus piešti freskomis, kurie buvo uolose ir urvuose.
Senovėje meninė tapyba buvo naudojama visur, o plačiausiai - žinoma, bažnyčiose, bažnyčiose, koplytėlėse, didikų namuose. Šiuo metu meninė tapyba, išskyrus religinės orientacijos pastatus, vis dažniau naudojama ne tik ant gyvenamųjų pastatų sienų, bet ir dekoruoja biurus, poilsio ir pramogų vietas.
Šiuolaikiniame pasaulyje populiariausia meninės tapybos atlikimo technika, kuri taip pat yra klasika, yra freska. Freskos medžiagos yra: keraminės skiedros, kalkės, upių smėlis. Šviežiai teptas ir šlapias tinkas dar nebuvo užšaldytas, nubrėžti būsimo modelio kontūrai, o tada jis jau buvo papuoštas įvairiaspalviais vandens pagrindo dažais.
Pradinės medžiagos, skirtos klijuoti freską, yra labai prieinamos ir nebrangios, tačiau, nepaisant to, sienų dažymas visais laikais buvo labai brangus, nes reikalavo greičio ir vykdymo tikslumo, o tik patyrę menininkai galėjo garantuoti darbo kokybę. Išdžiūvus freskai, piešinio nebeįmanoma kažkaip pataisyti, taisyti galima tik nuėmus gipso sluoksnį ir dar kartą pakoregavus piešinį.Didžiulis pranašumas yra freskų ilgaamžiškumas, nes tinkamai pritaikytos, jos gali išlaikyti savo originalią išvaizdą kelis šimtmečius. Todėl šiuolaikinis žmogus vis dar gali grožėtis Didžiojo Da Vinčio kūryba, nes muziejuose ir šventyklose akį džiugina ir Botticelli, Mikelandželo bei kitų menininkų darbai.
Šiuolaikinės freskų technologijos apima meninės tapybos akriliniais dažais kūrimą ant išvalyto, kruopščiai tinkuoto ir glaistyto paviršiaus. Freskas taip pat galima klijuoti ant tapetų, ant paviršiaus su vandens pagrindu pagamintais dažais, ant struktūriškai padaryto gipso, o išskirtinis akcentas yra paveikslo pridėjimas prie esamo meninio reljefo, kuris atliekamas ant sienų specialiai šiam paveikslui. Užbaigus dažymą ir dažus visiškai išdžiovinus, freska, atsižvelgiant į dažymo technologiją, turi būti lakuota, kuri vėliau išsaugos savo pirminę išvaizdą ir neleis spalvoms prarasti ryškumo, nebus užteršta ar mechaniškai pažeista.